Pamąstymai | part I
Ei, kur tas Martynas, kurį aš pažinojau? Visuomet paruoštas balsas, akys pilnos ryžto ir kojos starto zonoj.
Tas Martynas. Jis vis dar tas. Kaip keista buvo išgirsti tokią nuomonę apie save. Juolabiau, kad tai pasakęs žmogus, tikrai mane matė iš daugelio pusių. Turbūt dažniausiai žmogus nesugeba vertinti savęs iš šalies.
Mano galvoje – tūkstančiai sistemų, kiekvienoje jų – tūkstančiai žvaigždžių. Kai kurios blanksta, kai kurios ryškėja, bet jos niekur nedingsta. Nepalieka manęs. Net tada, kai labai noris, kad viskas dingtų.
Jos lieka ir primena apie mano paskirtį. Žmogaus paskirtį.
Anksčiau dažnai galvodavau apie dilemą “šeima ar karjera”. Dabar tenka suprasti, kad karjera tai nebūtinai siekimas aukštesnio laipsnio (didesnio atlyginimo) darbo srityje. O šeima, nebūtinai žmona ir 3 pagrandukai.
Ši dilema – žymiai gilesnė. Nors niekad nesibaidau daryti sprendimus on my own ir pasikliauti savimi (nors kartais ir tenka nusivilti/nuvilti kitus, bet juk neįmanoma visada būti teisiam), bet sprendžiant tokią dilemą beproto sunku.
O man teks atrasti atsakymą. Ir nesvarbu, koks jis bus, tikrai kažkam nuo to bus blogai. Ir tai tik dar labiau varo į neviltį…
Ir pasijunti, žmogau, kaip loterijoje. Kokie gi skaičiai iškris…
Photo: “Kauliukai – bokštas” made by m.r.s.
ir nuo kiekvieno pasirinkimo kažkam būna blogiau. Teisingai sakai- loterija, laimėti visi negali. Gaila.
Manau,jog dilema “karjera ar darbas” kyla daug kam. Man,gal labiau klausimą kelia “pinigai ar pašaukimas(?)” ir vis dėl to rinktis reikės, ramina tai,kad ne šiandien ir ne rytoj.
To mylima – klausimas, kaip Tu supranti pinigus ir pašaukimą. Ar pinigai yra reikalingiausi gyvenimo apyvokos daiktai, ar tai, kad mašinas gali keisti kaip kojines? O pašaukimas, ar tai, ką nori daryti, ar tai kas iš tikrųjų Tau lemta.
Nes manau, jei žmogus daro tai, kas iš tikrųjų jam lemta (kitąvertus, iš kur tai žinot) visada turės pinigų rytojaus dienai.
aš apie pinigus,kaip apie būtinybę. na,jei neslepiant savo puikybės ir išlepimo,pinigų,žinoma,norėtųs daugiau nei pavalgyt ir apsirengt reikia. Tiek,kad išgalėčiau auginti vaikus normaliomis sąlygomis.
o pašaukimas,man,matyt tai,ką daryti norisi,tai,be ko negali ir tai,ką daryti moki,visa tai sueina į rašymą.
To mylima – tokio atsakymo ir tikėjausi. Labai džiaugiuosi, kad žinai, kas Tavo pašaukimas
o dėl išlepimo, tai nėra išlepimas. Tai normali žmogaus prigimtis, visi kažkiek savanaudžiai esame. Ir tai labai normalu.
Na aš nesu įsitikinusi ar tai “pašaukimas”.
sunku pasakyti kol kas.
šiaip ar taip normali žmogaus prigimtis manęs nežavi,toli gražu ;]